Mario Puzo „Šeima“
Nors ši Mario Puzo knyga ir ne apie italų mafijos gyvenimą Amerikoje, visgi joje aprašytą garsiąją Bordžijų šeimą galima laikyti italų mafijos ištakomis. Tai paskutinė šio rašytojo knyga, kuriai medžiagą jis rinko visą gyvenimą, o mirė taip jos ir nebaigęs – paskutinį šios knygos skyrių parašė jo mylimoji taip pagerbdama jo atminimą ir viso gyvenimo darbą. Knyga skaitytojus nukels į XV amžių – laikus, kai Bažnyčia Europoje turėjo itin daug galių, todėl tam tikro posto joje užėmimas reiškė ne tik didelę garbę ir tai, jog žmogus pasišventė gyventi vardan kitų gerovės, bet ir itin didelės įtakos įgijimą, todėl Bažnyčios tarnai, siekdami kilti karjeros laiptais tikrai neapsiribojo indulgencijų ir simonijų prekyba.
Prieš skaitant šią knygą reiktų prisiminti ir keletą istorinių faktų. Pavyzdžiui, tai, jog iki XIX amžiaus Italija nebuvo suvienyta, o buvo sudaryta iš daugelio karalysčių ir kunigaikštysčių. Popiežius, žinoma, vadovavo, Popiežiaus valstybei (sričiai), tačiau kaip ir bet kuris kitas žemių valdovas, jis taip pat buvo suinteresuotas savo įtakos zonas plėsti diplomatiniu ar kariniu būdu, o geriausią būdą tai padaryti Bordžijų šeimos galva rado panaudodamas savo vaikus. Todėl knyga pasakoja apie negailestingą kovą dėl valdžios ne tik tarp skirtingų Italijos karalysčių valdovų, bet ir tarp pačių šeimos narių, kuriai laimėti yra panaudojamos visos įmanomos priemonės, o žmogiškumas šiuo atveju net neegzistuoja. Ši knyga yra puiki iliustracija teiginiui, jog žmogus nuo valdžios praranda saiko jausmą bei net ir turėdamas pakankamai įtakos ar turtų, niekuomet negali sustoti ir susitaikyti su tuo, kad to, ko jis jau turi, turėtų užtekti. Romane taip pat aprašoma ir mokslo bei religijos kova, Bažnyčios nenoras permainoms pasaulyje, kurios tiesiog galėtų sumažinti jos svarbą, ir radikalios priemonės mokslo atradimams bei erezijoms sustabdyti. Šiuolaikinei jaunimo kartai jis turėtų priminti dabar itin didelio populiarumo sulaukusį „Sostų karų“ televizijos serialą, išskyrus tai, jog tai, kas aprašyta Mario Puzo knygoje buvo gryna tiesa.
Jurgis Kunčinas „Tūla“ recenzija
Šiais laikais išgirdus žodį „bohema“, daugeliui jis asocijuojasi su sendaikčių krautuvėlėmis ir moderniojo meno pasekėjų vakarėliais, tačiau iš tiesų šio žodžio prasmė neturi nieko bendro su jokia ateinančia ir praeinančia mada ar jaunojo elito sambūriais. Kaip tik šio žodžio prasmė J.Kunčino „Tūloje“ ir yra atskleidžiama ir, manau, niekas kitas geriau negalėjo iliustruoti viso to, ką šis žodis savyje talpina. Visų pirma, bohema reiškia laisvę, nepaklusimą nusistačiusioms normoms, o tai kaip tik puikiai ir iliustruoja šios knygos pasakotojas – mokslus metęs literatūros studentas, neturintis nei darbo, nei, rodos, ir orumo, tačiau vis prisimenantis savo studentavimo laikus ir meilę literatūrai, kuri leidžia jam save išskirti iš kitų, jo akimis, pilkų praeivių. Atrodo, kad jo talentas jam yra ne Dievo dovana, o bausmė, dėl kurios jis negali kaip bet kuris kitas žmogus susirasti bet kokio darbo ir užsidirbti pragyvenimui. Jo kūrėjo siela neleidžia jam prisitaikyti prie jokių kitų primestų sąlygų bei rutinos, todėl pasakotojas kenčia nepriteklių ir įninka į alkoholį. Toks jaunuolio laisvės supratimas pateikiamas ne tik kaip žmogaus nenoras tvarkytis su savo gyvenimu kaip visiems kitiems, bet kaip ir tam tikras pasipriešinimas sovietų okupacijai – nenoras paklusti sistemai, kuriai paklusti yra priverstas kiekvienas, norintis padoriai gyventi. Todėl pasakotojas ir yra linkęs išskirti save iš kitų – jis tarsi vienintelis visame pasaulyje, einantis prieš sistemą.
Tačiau tikriausiai bet kuris žmogus, tame tarpe ir pagrindinis knygos herojus, neišgyventų, jei viskas, ką jis turėtų gyvenime būtų jo sąmojai ir praeities prisiminimai. Tikroji priežastis, kodėl pasakotojas tiesiog nepasiduoda, nors ir žino, kad jo gyvenimas mažai ko vertas, yra meilė paslaptingajai Tūlai – menų studentei, kurią pasakotojas turėjo galimybę pažinoti tik savaitę, tačiau šios meilės užteko visam likusiam jo gyvenimui. Tai tik dar kartą įrodo, jog teisūs yra tie, kurie teigia, kad žmogui gyvenime tikrai daug nereikia. Nors tai ir yra tik grožinės literatūros kūrinys, kiekvienas savyje galime atrasti nedidelį krislelį šios knygos pasakotojo savybių. Be to, teigiama, jog ir paties knygos autoriaus meilės istorija kiek primeną pateikiamą knygoje.
Agnė Narušytė „Lietuvos fotografija 1990-2010“ aprašymas
Dr. Agnė Narušytė – lietuvių menotyrininkė, fotografijos ir dailės kritikė bei kuratorė, nuo 1995 metų rašanti į Lietuvos kultūrinę spaudą, publikuojanti straipsnius moksliniuose žurnaluose ir įvairiuose fotografijos leidiniuose bei kuruojanti fotografijos parodas įvairiose Lietuvos galerijose bei muziejuose. Šioje 2011 metais išleistoje knygoje A. Narušytė skaitytojus siekia supažindinti su dar visai jaunos valstybės fotografija bei parodyti, kad nors ir esame dar visai jauna tauta, mūsų fotografų darbai yra tikrai verti pasaulio dėmesio.
Knyga yra suskirstyta skyriais pagal fotografijų tematiką, o kiekviename iš jų yra pristatoma po keletą Lietuvos fotografų, kurie specializuojasi tose konkrečiose srityse. Žinoma, knyga nėra skirtas lietuvių fotografų pagyroms, joje galima rasti ne tik šiokios tokios kritikos, bet ir vertingų įžvalgų, padėsiančių net ir nelabai apie fotografiją nusimanančiam skaitytojui suprasti, ką žiūrovams kalba fotografų darbai ir kaip reikėtų juos vertinti. Šioje knygoje menininkų fotografijos nagrinėjamos ne tik kaip tam tikri objektai, skirti kitiems jais pasigrožėti, bet ir kaip dokumentai, kalbantys ir apie sunkius Lietuvos istorijos periodus, ir apie ne itin malonias socialines problemas, todėl knygoje pateiktą informaciją galima nagrinėti dvejopai: kaip Lietuvos istorijos pateikimą per skirtingų laikmečių fotografijas ir kaip būdą fotografijos pagalba parodyti nuo nepriklausomybės priėmimo Lietuvoje vyravusias aktualijas. Juk fotografijos ne tik atskleidžia jas padariusio fotografo požiūrį į pasaulį, bet ir parodo, kaip gyvename ir pasaulį suprantame mes, įamžintieji fotografijose ar palikę nufotografuotose gatvėse ar net kituose žmonėse savo pėdsakus. Galų gale, fotografijos pagalba menininkai nekeltų įvairių socialinių ar estetinių klausimų, jei mes nesudarytumėme jiems precedento. Kai kurie fotografų užfiksuoti vaizdai mums gali būti seniai pažįstami, o kai kurie gali tiesiog šokiruoti ir priminti apie tas problemas, kurias paprastai esame linkę nutylėti. Todėl ši knyga yra ne tik puikus įvadas į Lietuvos fotografiją, bet ir dokumentas, išryškinantis tai, kas Lietuvoje pasikeitė nuo pat nepriklausomybės priėmimo, taip pat ir tai, kas dar pasiliko pasibaigus okupacijai.
Ilja Ilf, Jevgenij Petrov „Dvylika kėdžių“
Neseniai Lietuvos knygynuose pasirodė naujieji didžiosios klasikos literatūros kūrinių leidimai, perleisti ant specialaus ilgaamžio popieriaus, todėl kiekvienas save gerbiantis žmogus turėtų pasirūpinti bent keliais šių literatūros kūrinių leidiniais. Tarp šių didžiosios klasikos kūrinių patenka ir Ilja Ilf bei Jevgenij Petrov romanas „Dvylika kėdžių“, kuris priešingai nei ankstesni leidimai buvo perleistas į jį įtraukiant ir originalius šių rašytojų rankraščius, kurie anksčiau buvo atmesti dėl cenzūros, todėl net ir turint senesnius leidimus, rekomenduojama pasirūpinti būtent šiuo.
„Dvylika kėdžių“ – tai linksmas romanas, nukeliantis skaitytojus į trečiąjį XX amžiaus dešimtmetį, kai carinėje Rusijoje dar pakankamai neseniai buvo įvykdytas bolševikų perversmas ir visuomenė dar nėra iki galo spėjusi atsigauti po kardinalaus santvarkos pokyčio bei priprasti prie naujos tvarkos, kuri šiame romane yra kaip tik ir pašiepiama. Kaip žinia, daugelis carinės Rusijos dvarininkų ir turtuolių komunistų perversmo metu prarado visą savo turtą ir buvo priversti tenkintis gyvenimu kur nors toli nuo didžiųjų miestų esančiose vietovėse ir pamiršti prabangą bei aukštus postus. Nieko nuostabaus, kad toks gyvenimas daugelio netenkino, o prarasti turtai vis neduodavo ramybės, todėl sužinojęs apie miglotą galimybę atgauti dalį prarastų brangenybių iš savo mirštančios uošvienės, pagrindinis romano veikėjas galvotrūkčiais lekia į vieną didžiųjų miestų, ketindamas žūtbūt jį atgauti. Tačiau ne vienas jis ieško geresnės vietos po saule, nes paieškų metu jis įgyja ir dar du konkurentus: miestelio, kuriame gyveno, popą, sužinojusį apie lobį per nekaltą išpažintį, ir Ostapą Benderį, kuris prisišlieja prie pagrindinio veikėjo kaip jo bendrininkas. Taigi, kuriems pavyks surasti paslėptas brangenybes? Labiau nei Dievą pinigus mylintis popas, dėl brangenybių paieškos palikęs savo žmoną ir namus ar du bendrininkai, kurių vienas yra itin apsukrus ir gali prasimanyti pinigų įvairiausiais būdais, apie kuriuos kiti net nepagalvotų? Skaitytojai romane keliaus kartu po Sovietų Sąjungą kartu su knygos veikėjais ir ne tik šypsosi skaitydami jų nuotykius, bet ras ir nemažai SSRS tvarką pašiepiančių užuominų, kurios privers galbūt net ir kvatotis.