Marc Chagall „Mano gyvenimas“ recenzija
Tikriausiai ne vienas meno mylėtojas, žiūrėdamas į savo mėgstamiausių dailininkų kūrinius, galvoja, kas tuo metu dėjosi garsiųjų dailininkų galvose ir kas juos paskatino sukurti vienus geriausių meno kūrinių pasaulio istorijoje. Ši knyga – tai durys į žydų kilmės rusų modernizmo tapytojo Marko Šagalo pasaulį, kurioje jis pateikia savo viso gyvenimo istoriją tarsi paveikslą, sudarytą iš daugybės jo atminti įsirėžusių momentų ir artimųjų veidų.
Knygos mano gyvenimas recenzijaŠi dailininko autobiografija atskleidžia ne tik kai kuriuos jo gyvenimo faktus, kurių turbūt niekur kitur nebūtų galima perskaityti, bet ir savitą menininko mąstymo būdą bei tai, kas jį suformavo. Jau nuo pat pirmųjų knygos puslapių galima pastebėti, jog visai šio tapytojo kūrybai didžiulę įtaką turėjo jo gimtasis miestelis, jo žmonės, pastatai, todėl Šagalo paveiksluose ir regime trobesius, gyvulius, rabinus ir tradicines žydų apeigas bei šventes, į jo namus užklydusių keliautojų ar elgetų išvargusius veidus. Be jokios abejonės, Šagalas itin mylėjo kiekvieną šeimos narį, todėl knygoje gausu su jais susijusių išgyvenimų, tačiau nepaisant to dailininkas vis tiek pasirinko eiti prieš tėvų valią ir stoti į dailės mokyklą. Tačiau moksluose Šagalui visgi trukdė jo savitas būdas ir noras būti laisva, todėl jam sunkiai sekėsi paklusti pakankamai griežtoms dailės mokyklų disciplinoms, o laimingiausias jo gyvenimo periodas, išskyrus vaikystę, buvo jaunystė, praleista Paryžiaus vargingųjų menininkų dirbtuvėse, kur jis, kaip manoma, sukūrė daugiausia savo darbų. Knygoje taip pat atskleidžiamas ir menininko gyvenimas prasidėjus sovietų okupacijai bei jo bandymai prie jos prisitaikyti, pritapti. Galbūt vieniems menininko sprendimas grįžti į tėvynę pasirodys kiek skubotas ir neapgalvotas, nepalankia linkme pakreipęs jo gyvenimą, tačiau skaitydamas šią autobiografiją kiekvienas galės įsitikinti, kad kartais meilė tėvynei ir noras pamatyti gimtąją žemę yra stipresnis už bet kokius logiškus sprendimus. Todėl drąsiai galima teigti, jog didžioji dalis Šagalo kūrinių kaip tik ir gimė iš šios begalinės meilės ir noro dalį savo gimtojo miestelio ir mylimų žmonių veidų visuomet turėti su savimi.
Kategorijos: Knygų Recenzijos | Žymos: knygos mano gyvenimas aprašymas, knygos mano gyvenimas recenzija, Marc Chagall knyga mano gyvenimas, Marc Chagall mano gyvenimas | birželio 5, 2015
Sophie van der Stap „Mergaitė su devyniais perukais“ aprašymas
Nesunku pastebėti, jog šiais laikais vis didesniam skaičiui žmonių yra diagnozuojamas vėžys, tačiau, laimė, kad dabar jis yra ir lengviau išgydomas bei jau seniai nebelaikomas mirtina diagnoze. Bet visgi tai yra tikrai nemaloni ir sunki liga, verčianti žmogų daug ko atsisakyti ir visgi kvestionuoti pasveikimo galimybę, net jei vėžys ir nėra plačiai išplitęs po kūną. Tuo labiau jei šia liga susirgęs žmogus yra jaunas, todėl šioje knygoje jos autorė ir pasakoja savo ligos istoriją.
Mergaitė su devyniais perukaisTikriausiai kiekvienai merginai būtų sunku susitaikyti su tokia liga, net jei ir žinotų, kad gydymas padės jai pasveikti. Plaukų netekimas, negalėjimas pasikelti iš lovos, o galiausiai net ir šlapimo nevaldymas tikriausiai kiekvieną jaunuolį įkalintų namuose visam ligos laikotarpiui, tačiau ši knyga ne apie tai. Tai jaunos merginos išgyvenimų pasidalijimas su skaitytojais visame pasaulyje, kuriuose į ligą ir gyvenimo siųstus išbandymus žiūrima su humoru ir ja netgi naudojamasi išbandant naujas galimybes, pavyzdžiui, knygos pavadinime minėtuosius devynis perukus. Jų pagalba mergina susikuria devynias skirtingas asmenybes ir parodo puikų pavyzdį kiekvienam, kuris mano, jog dėl ligos geriau laiką leisti namuose. Šios merginos istoriją bet kurį žmogų, nebūtinai sergantį šia liga, įkvėps noru gyventi ir tikrai paskatins mažiau skųstis, o daugiau veikti bei stengtis gyventi taip, kaip žmogus iš tiesų nori. Nors kartais ne visi priimti sprendimai būna teisingi ir ne visos dienos būna gražios, tačiau nereikia leisti keletui įvykių ar žmonių sugadinti jūsų nuotaikos ar kontroliuoti jūsų gyvenimo. Mergina knygoje puikiai įrodo, jog savo gyvenimo šeimininkai esame mes patys, todėl niekas kitas negali už mus priimti sprendimų, bet taip pat negali ir mūsų gyvenimo padaryti geresnio, jei tik mes patys nesistengsime to padaryti. Be to, šis romanas yra ne tik puiki motyvacinė knyga, bet ir dažnai šypseną sukelsiantis jaunos merginos istorija, kuri turi tokius pat poreikius ir norus kaip ir bet kuri kita mergina, o jos liga tik šiek tiek apsunkina kelią jų siekiant.
Kategorijos: Knygų Recenzijos | Žymos: mergaitė su devyniais perukais, mergaitė su devyniais perukais aprašymas, mergaitė su devyniais perukais recenzija, mergaitė su devyniais perukais santrauka, sophie van der stap | birželio 3, 2015
Fiodoras Dostojevskis „Nusikaltimas ir Bausmė“ recenzija
Fiodoras Dostojevskis yra be jokios abejonės yra vienas garsiausių XIX amžiaus rašytojų, ne tik vertinamas už tai, jog savo knygose aprašė to meto carinės Rusijos žmonių gyvenimą, bet ir todėl, kad savo romanuose kėlė su moralės pagrindais susijusius klausimus, versdamas ir pačius skaitytojus pergalvoti savo poelgius. „Nusikaltimas ir bausmė“ yra pati skaitomiausia šio rašytojo knyga, Lietuvoje įtraukta į gimnazistų privalomos literatūros sąrašus, tačiau, ar ji tikrai yra verta visų jai skiriamų komplimentų ir kas gi ją daro tokią ypatingą?
Knyga Nusikaltimas ir BausmėTiems, kurie apie šią knygą yra tik girdėję, gali atrodyti, kad tai tėra dar viena istorija apie sąžinės pribaigtą nusikaltėlį, kuris iš tiesų net nėra pati geriausia šio rašytojo knyga, tačiau šis romanas taip atrodys net ir jį perskaičiusiems jei tik į jį bus pažvelgta paviršutiniškai. Taip, istorija iš tikrųjų yra pakankamai paprasta, tačiau ji atskleidžia tai, ką tikriausiai kiekvienas mūsų yra jautęs, kai padarė ką nors, ko po to tikrai gailėjosi. Tai gali būti ir pirmasis mūsų vaikystėje pavogtas obuolys, pirmasis nusirašytas kontrolinis darbas, pirmasis draugo išdavimas. Tikriausiai daugeliui būtų sunku tai pripažinti, tačiau visi šie mūsų veiksmai privertė mus tikrai ilgai kankintis graužiant sąžinei ir šiuos įvykius atsiminti net ir praėjus dešimčiai metų nuo jų, nors pašaliniam žmogui jie gali atrodyti ir kaip menkniekis. Tačiau taip jaustis yra visiškai normalu, nes tiesiog taip veikia moralė, kurios nuostatų mus nuo vaikystės mokė tėvai, visuomenė ar tikėjimas. Būtent tą patį kaltės jausmą ir siekė aprašyti Fiodoras Dostojevskis. Aprašyti taip, jog kiekvienas skaitantis jį pajustų ir prisimintų, todėl romane visas dėmesys ir yra sutelkiamas šio kaltės jausmo bjaurumui išreikšti. Miestas, kuriame gyvena vargingasis Raskolnikovas, vaizduojamas kaip itin purvina, karštyje paskendusi vieta, kurioje greitai plinta įvairios ligos ir kuriame nėra jokio gailesčio tiems, kuriems gyvenimas pagailėjo komforto. Kitaip tariant, miestas yra tarsi sugretinamas su dykumos, pragaro, mirtinos vietos vaizdiniu, kur kiekvienas turi kovoti už save ir kur neegzistuoja užuojauta bei nuolankumas, todėl jame gyventi nusikaltimą įvykdžiusiam pagrindiniam veikėjui tiesiog neįmanoma – pats miestas ir net jo ankštas ir purvinas kambarys simbolizuoja jo kaltę bei tarsi verčią jį prisipažinti.
Kategorijos: Knygų Recenzijos | Žymos: dostojevskio nusikaltimas ir bausmė aprašymas, fiodoras dostojevskis nusikaltimas ir bausmė, Nusikaltimas ir bausmė aprašymas, nusikaltimas ir bausmė recenzija | birželio 1, 2015
Mario Puzo „Šeima“
Nors ši Mario Puzo knyga ir ne apie italų mafijos gyvenimą Amerikoje, visgi joje aprašytą garsiąją Bordžijų šeimą galima laikyti italų mafijos ištakomis. Tai paskutinė šio rašytojo knyga, kuriai medžiagą jis rinko visą gyvenimą, o mirė taip jos ir nebaigęs – paskutinį šios knygos skyrių parašė jo mylimoji taip pagerbdama jo atminimą ir viso gyvenimo darbą. Knyga skaitytojus nukels į XV amžių – laikus, kai Bažnyčia Europoje turėjo itin daug galių, todėl tam tikro posto joje užėmimas reiškė ne tik didelę garbę ir tai, jog žmogus pasišventė gyventi vardan kitų gerovės, bet ir itin didelės įtakos įgijimą, todėl Bažnyčios tarnai, siekdami kilti karjeros laiptais tikrai neapsiribojo indulgencijų ir simonijų prekyba.
Knyga ŠeimaPrieš skaitant šią knygą reiktų prisiminti ir keletą istorinių faktų. Pavyzdžiui, tai, jog iki XIX amžiaus Italija nebuvo suvienyta, o buvo sudaryta iš daugelio karalysčių ir kunigaikštysčių. Popiežius, žinoma, vadovavo, Popiežiaus valstybei (sričiai), tačiau kaip ir bet kuris kitas žemių valdovas, jis taip pat buvo suinteresuotas savo įtakos zonas plėsti diplomatiniu ar kariniu būdu, o geriausią būdą tai padaryti Bordžijų šeimos galva rado panaudodamas savo vaikus. Todėl knyga pasakoja apie negailestingą kovą dėl valdžios ne tik tarp skirtingų Italijos karalysčių valdovų, bet ir tarp pačių šeimos narių, kuriai laimėti yra panaudojamos visos įmanomos priemonės, o žmogiškumas šiuo atveju net neegzistuoja. Ši knyga yra puiki iliustracija teiginiui, jog žmogus nuo valdžios praranda saiko jausmą bei net ir turėdamas pakankamai įtakos ar turtų, niekuomet negali sustoti ir susitaikyti su tuo, kad to, ko jis jau turi, turėtų užtekti. Romane taip pat aprašoma ir mokslo bei religijos kova, Bažnyčios nenoras permainoms pasaulyje, kurios tiesiog galėtų sumažinti jos svarbą, ir radikalios priemonės mokslo atradimams bei erezijoms sustabdyti. Šiuolaikinei jaunimo kartai jis turėtų priminti dabar itin didelio populiarumo sulaukusį „Sostų karų“ televizijos serialą, išskyrus tai, jog tai, kas aprašyta Mario Puzo knygoje buvo gryna tiesa.
Kategorijos: Knygų Recenzijos | Žymos: knyga Šeima, Mario Puzo, Mario Puzo Šeima, Puzo Šeima, Puzo šeima aprašymas, Puzo šeima recenzija | gegužės 31, 2015
Jurgis Kunčinas „Tūla“ recenzija
Šiais laikais išgirdus žodį „bohema“, daugeliui jis asocijuojasi su sendaikčių krautuvėlėmis ir moderniojo meno pasekėjų vakarėliais, tačiau iš tiesų šio žodžio prasmė neturi nieko bendro su jokia ateinančia ir praeinančia mada ar jaunojo elito sambūriais. Kaip tik šio žodžio prasmė J.Kunčino „Tūloje“ ir yra atskleidžiama ir, manau, niekas kitas geriau negalėjo iliustruoti viso to, ką šis žodis savyje talpina. Visų pirma, bohema reiškia laisvę, nepaklusimą nusistačiusioms normoms, o tai kaip tik puikiai ir iliustruoja šios knygos pasakotojas – mokslus metęs literatūros studentas, neturintis nei darbo, nei, rodos, ir orumo, tačiau vis prisimenantis savo studentavimo laikus ir meilę literatūrai, kuri leidžia jam save išskirti iš kitų, jo akimis, pilkų praeivių. Atrodo, kad jo talentas jam yra ne Dievo dovana, o bausmė, dėl kurios jis negali kaip bet kuris kitas žmogus susirasti bet kokio darbo ir užsidirbti pragyvenimui. Jo kūrėjo siela neleidžia jam prisitaikyti prie jokių kitų primestų sąlygų bei rutinos, todėl pasakotojas kenčia nepriteklių ir įninka į alkoholį. Toks jaunuolio laisvės supratimas pateikiamas ne tik kaip žmogaus nenoras tvarkytis su savo gyvenimu kaip visiems kitiems, bet kaip ir tam tikras pasipriešinimas sovietų okupacijai – nenoras paklusti sistemai, kuriai paklusti yra priverstas kiekvienas, norintis padoriai gyventi. Todėl pasakotojas ir yra linkęs išskirti save iš kitų – jis tarsi vienintelis visame pasaulyje, einantis prieš sistemą.
Kunčino tūlaTačiau tikriausiai bet kuris žmogus, tame tarpe ir pagrindinis knygos herojus, neišgyventų, jei viskas, ką jis turėtų gyvenime būtų jo sąmojai ir praeities prisiminimai. Tikroji priežastis, kodėl pasakotojas tiesiog nepasiduoda, nors ir žino, kad jo gyvenimas mažai ko vertas, yra meilė paslaptingajai Tūlai – menų studentei, kurią pasakotojas turėjo galimybę pažinoti tik savaitę, tačiau šios meilės užteko visam likusiam jo gyvenimui. Tai tik dar kartą įrodo, jog teisūs yra tie, kurie teigia, kad žmogui gyvenime tikrai daug nereikia. Nors tai ir yra tik grožinės literatūros kūrinys, kiekvienas savyje galime atrasti nedidelį krislelį šios knygos pasakotojo savybių. Be to, teigiama, jog ir paties knygos autoriaus meilės istorija kiek primeną pateikiamą knygoje.
Kategorijos: Knygų Recenzijos | Žymos: Jurgis Kunčinas, Kunčinas tūla, Kunčino tūla, tūla aprašymas, tūla recenzija | gegužės 29, 2015